Naujienos / Per gyvenimą su dviem fortepijonais: pop-klasikos duetas „Piano Link”

Per gyvenimą su dviem fortepijonais: pop-klasikos duetas „Piano Link”

Fortepijoninio pop-klasikos dueto „Piano Link” narės jau nuo vaikystės žinojo, jog muzika yra jų pašaukimas. Jekaterina Bieliauskienė ir Julija Morozova yra ne vieno tarptautinio konkurso laureatės, tačiau kad pasiektų tokių rezultatų, turėjo nueiti ilgą kūrybinį kelią. Viena iš projekto narių, Jekaterina Bieliauskienė pasakoja apie savo muzikinį kelią ir sunkumus mokantis muzikos.

Savo muzikinį kelią pradėjote ankstyvoje vaikystėje. Ar niekuomet nekilo minčių pasukti kita linkme?

Visada jutau, kad pasukusi kitu keliu nebūsiu laiminga. Aišku, kartais mes pasiduodame kitų žmonių įtakai, ypač argumentams, kad „tai nerimta“, „iš to nepragyvensi“ ir panašiai. Buvo ir man tokiu akimirkų, bet atsisakyti savo didžiausios gyvenimo aistros taip ir nesugebėjau. Dabar esu tikra, kad savo pačios laimei.

Ar vaikystėje likdavo laiko kitoms veikloms, laisvalaikiui su draugais?

Mano vaikystė buvo labai aktyvi – be muzikos mokyklos dar šokau, lankiau dailiojo čiuožimo mokyklą, dainavau chore, visko dabar jau net neprisimenu. Ir niekada nesijutau nuskriausta ar pervargusi, ir draugams laiko likdavo, tiesa, daugumai jų irgi nestokodavo veiklos. Tikiu, kad kuo žmogus daugiau daro, tuo daugiau ir spėja. Aišku, vyresnėse klasėse teko rinktis – muzika reikalavo vis daugiau laiko ir pastangų. Vis dėl to, gyvenimas savo stichijoje, suvokimas, kad darai tai, ką visada norėjai daryti, esi apsupta žmonių, kurie tave supranta ir palaiko – visa tai suteikia gyvenimui pilnatvės.

Mokėtės Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje. Kokie ryškiausi atsiminimai iš šių laikų?

Studijų metus prisimenu tik geruoju – turėjau nuostabius dėstytojus, puikius kursiokus, daug naujos patirties. Akademija suteikė man galimybę vykti į stažuotę, apie kurią svajojau. Apskritai, tai laisvės daryti tai, ką geriausiai sugebi metai – be įsipareigojimų ir atsakomybės prieš darbą ar šeimą, kai tavo laikas priklauso tik tau. Nesakau, kad tai turi tęstis amžinai, viskam savo laikas. Man labai patinka mano darbas, myliu savo šeimą ir esu prie jos prisirišusi, bet dabar planuoti išvažiavimus į konkursus, koncertines keliones, stažuotes jau yra daug sudėtingiau.

Kaip nutiko, jog pradėjote koncertuoti kartu su Julija Morozova?

Su Julija susipažinome dar vaikystėje, susidraugavome tą pačią dieną, kai ji atėjo į mokyklą, kurią lankiau. Kartu ją baigėme, įstojome į akademiją. Tuomet ir pamėginome skambinti drauge. Nors vėliau, dėl studijų užsienyje teko ne kartą išsiskirti, grįždamos ir vėl ruošdavome naujas programas, važiuodavome į konkursus. Manau, muzikuodamos kartu atradome kažką naujo – tai, ko jau nebegalėjome atsisakyti. Be to – kiekviena pergalė saldesnė, kai ja gali pasidalinti, kiekvienas laimėjimas atrodo svaresnis, kai jo sėkmė dviese.

Kaip sprendžiate kylančius kūrybinius nesutarimus?

Hierarchijos mes neturime, sakyčiau viską sprendžiame demokratiškai (šypsosi). Aišku, nesutarimų būna, kiekvienas muzikantas turi savo interpretaciją, grojimo manierą. Jeigu nuomonės išsiskiria, stengiamės jas argumentuoti. Kartais tokios diskusijos metu gimsta nauja idėja, sprendimas, kurio atskirai nebūtumėme atradusios. Dar labai padeda įrašai – klausantis savęs iš šono viskas gali atrodyti kitaip nei grojant. Tuomet supranti kad klydai, arba kad buvai teisus. Galutinis sprendimas visada ieškomas drauge.

Esate dalyvavusios ne viename tarptautiniame muzikos konkurse. Kokius skirtumus pastebėjote tarp jų ir Lietuvoje vykstančių konkursų? Su kokiais stereotipais teko susidurti, kai pasakydavote, jog esate iš Lietuvos?

Namuose groti visada sunkiau negu svetur, manau, jog daugelis muzikantų man pritartų. Ir ne tik dėl „savos” publikos, kuri puikiai tave pažįsta ir daug iš tavęs tikisi, tokiu būdu keldama įtampą ir sukurdama stresą. Nuvažiavusi groti į svetimą šalį, kur manęs niekas nežino, jaučiuosi laisvesnė, pasikraunu kelionių įspūdžiais. Kita vertus, grojant namuose labai daug geros energijos suteikia artimųjų ir draugų veidai salėje, jų emocinis palaikymas. Fortepijono muzika yra vertinama visur, kur teko lankytis. Šio instrumento magija užburia nepriklausomai nuo geografijos. Džiugina, kad mūsų šalį žino ir su šypsena linksi galvomis išgirdę iš kur atvažiavome vis daugiau užsienio gyventojų. Ir mūsų didvyrius išvardina, tiesa ne Smuglevičių ar Čiurlionį, bet Sabonį su Marčiulioniu (šypsosi). Bet kuriuo atveju smagu, kad turime kuo didžiuotis.

Ką pavyko įgyvendinti per projekto “Piano Link” gyvavimo laikotarpį?

Svarbiausia – mums pavyko atrasti save visiškai naujame kontekste – ne tik skambinti kitų stilių muziką, bet drąsiai jungti tuos stilius, derinti tai, kas anksčiau atrodė nesuderinama ir jausti begalinį pasitenkinimą, nes klausytojams tai patinka. Dabar mes kur kas aiškiau nei projekto pradžioje suprantame ką norime kurti, groti ir dovanoti savo publikai.